Juodasis obeliskas – tai pasaulio ašis (axis mundi), nematomas centras, apie kurį sukasi dangus ir žemė, žmogaus vaizduotė ir istorija. Nuo seniausių laikų kiekviena civilizacija turėjo savo gyvybės medį, šventą kalną ar šventyklą – vietą, kurioje, tikėta, susijungia žemiškasis ir dangiškasis pasauliai. Tai buvo pasaulio vidurys, savosios tvarkos centras, o už jo ribų prasidėdavo svetimumas.
Šis obeliskas kartu primena ir kitą istoriją. Jis – falocentristinis galios ženklas, tūkstantmečius lydėjęs imperijas, žymėjęs jų ambicijas valdyti, plėstis ir įtvirtinti savo viršenybę. Tačiau imperijos, kaip ir jų paminklai, yra laikinos. Kūrinys kviečia permąstyti pačią dominavimo idėją ir klausia, ar pasaulis gali rasti pusiausvyrą tol, kol tautos matuojamos galia, o ne lygybe. Taika tampa ne politine būsena, bet etiniu pasirinkimu – pripažinti kitą kaip lygų sau.
Juoda obelisko spalva sugeria šias priešpriešas: sakralumą ir prievartą, centrą ir pakraštį, tikėjimą ir ideologiją. Ji tampa tylia istorijos atmintimi, kurioje susilieja mitas ir modernybė.
Pavadinimas taip pat yra aliuzija į romaną The Black Obelisk – Erich Maria Remarque knygą apie Vokietiją po Pirmojo pasaulinio karo, kai sugriuvusios vertybės, ekonominis chaosas ir dvasinis nuovargis paliko visuomenę be aiškaus atramos taško. Romano obeliskas – kapo paminklas – tampa ne didybės simboliu, o sustingusios epochos ženklu: liudijimu apie praradimus, iliuzijų žlugimą ir žmogaus pastangas išlikti pasaulyje, kuriame senoji tvarka negrįžtamai subyrėjo. Ši paralelė išplečia kūrinio prasmę – juodasis obeliskas tampa ne tik galios ašimi, bet ir atminties ženklu, primenančiu, kad kiekvienas pasaulio centras savyje nešioja ir savo žlugimo istoriją.